„Naktibalda“ ir „Virto ąžuolai“ nuo šiol prieinami su garsiniu vaizdavimu

Lietuvos kino paveldas tampa dar prieinamesnis žiūrovams su regos negalia. Su garsiniu vaizdavimu parengti du reikšmingi lietuviško kino filmai – Arūno Žebriūno „Naktibalda“ ir Gyčio Lukšo „Virto ąžuolai“.

Tai skirtingo žanro ir nuotaikos kūriniai, tačiau abu jie užima svarbią vietą Lietuvos kino istorijoje. Vienas jų kviečia į vaiko vaizduotės, sapnų ir fantazijos pasaulį, kitas – į dramatišką tarpukario Lietuvos kaimo tikrovę, kurioje atsiskleidžia šeimos santykiai, moraliniai pasirinkimai ir žmogaus vidiniai lūžiai.

Arūno Žebriūno „Naktibalda“ – 1973 m. sukurtas filmas vaikams ir šeimai, kuriame jautriai, žaismingai ir vizualiai pasakojama apie berniuką Domą. Jo kasdienybėje tikrovė nuolat persipina su sapnais, fantazijomis ir vaikišku gebėjimu pasaulį matyti kitaip.

Filmas išsiskiria savita atmosfera, vaizduotės kupina kino kalba ir ryškia kūrybine komanda. Prie jo kūrimo prisidėjo scenarijaus autorius Jurijus Jakovlevas, operatorius Algimantas Mockus, kompozitorius Viačeslavas Ganelinas ir dailininkė Juzefa Čeičytė. Dėl šios kūrybinės dermės „Naktibalda“ išlieka ne tik vaikams skirtu pasakojimu, bet ir savitu kino kūriniu apie jautrumą, fantaziją ir vidinę laisvę.

Visai kitokią emocinę ir istorinę erdvę atveria Gyčio Lukšo „Virto ąžuolai“. 1976 m. sukurta drama pagal Juozo Baltušio novelę nukelia į tarpukario Lietuvos kaimą, kur po motinos mirties ima irti pasiturinčios šeimos tvarka. Brolių santykiai, meilė, pareiga, paveldėtos nuostatos ir asmeniniai pasirinkimai čia tampa dramatiško pasakojimo ašimi.

„Virto ąžuolai“ yra pirmasis Gyčio Lukšo ilgametražis vaidybinis filmas, sukurtas kino ekranui. Jame jau ryškėja vėlesnei režisieriaus kūrybai būdingi bruožai – dėmesys žmogaus vidinei būsenai, tyliai įtampai, moraliniams apsisprendimams ir sudėtingiems šeimos ryšiams. Filmo pavadinimas skamba simboliškai: „ąžuolai“ čia gali būti suprantami kaip stiprūs, iš pažiūros nepajudinami žmonės, kuriuos palaužia gyvenimo aplinkybės, jausmai ir neišvengiami pasirinkimai.

Garsinis vaizdavimas leidžia šiuos filmus patirti žiūrovams, kurie negali matyti ekrane vykstančio veiksmo arba mato jį ribotai. Specialiai parengtas pasakojimas papildo dialogus, muziką ir garsus, apibūdindamas svarbiausius vaizdinius elementus: veiksmą, aplinką, personažų judesius, mimikas, nuotaikas, reikšmingas detales ir vizualinius sprendimus.

Taip žiūrovas gali sekti ne tik filmo siužetą, bet ir geriau pajusti jo atmosferą, ritmą bei emocinį turinį. Tai ypač svarbu kalbant apie kino paveldą, kuriame vaizdas, kompozicija, erdvė ir detalės dažnai yra ne mažiau reikšmingi nei dialogai.

Šių filmų pritaikymas su garsiniu vaizdavimu yra svarbus žingsnis siekiant, kad Lietuvos kino klasika būtų atviresnė ir prieinama platesnei auditorijai. Tai ne tik techninis prieinamumo sprendimas, bet ir galimybė naujai atrasti lietuviško kino istoriją – ją išgirsti, suprasti ir patirti kitaip.

Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos kino centrui už palaikymą ir indėlį į prieinamesnį Lietuvos kino paveldą.

Filmo „Naktibalda“ garsinis vaizdavimas

Filmas „Naktibalda“ su garsiniu vaizdavimu

Filmo „Virto ąžuolai“ garsinis vaizdavimas

Filmas „Virto ąžuolai“ su garsiniu vaizdavimu