Gabrielės Cegialytės žinia kino kūrėjams ir tiems, kas neturėjo galimybės pamatyti trumpo kino

Būtent todėl filmų pritaikymo regos negalią turintiems žmonėms gairės, kurias parengė Lietuvos audiosensorinė biblioteka, konsultuodamasi su prieinamumo ekspertais, tapo itin svarbiu praktiniu įrankiu kultūros laukui. „Gairių turėjimas, be abejonės, lengvina visiems darbą ir mažina tą nežinomybės jausmą“, – pabrėžia Gabrielė.

19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 21-27 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje bei namų kino platformose „Žmonės Cinema“ ir „LRT Epika“. Daugiau informacijos apie prieinamus seansus bus galima rasti festivalio internetinėje svetainėje www.filmshorts.lt.

Pirmoji patirtis su garsiniu vaizdavimu buvo labai praturtinanti

Gabrielės pirmoji pažintis su garsiniu vaizdavimu įvyko per Vilniaus trumpųjų filmų festivalį, rengiant lietuviškų trumpametražių filmų seansus su garsiniu vaizdavimu. „Kolegė, dirbanti su prieinamumu, pasidalijo įrašu ir aš buvau tiesiog sužavėta, kaip tai skamba, kaip įdomu klausyti to išplėstinio pasakojimo apie kiną“, – prisimena ji. 

Gabrielę nustebino, kad filmą galima patirti net nematant vaizdo: „Tu gali klausyti to kaip audioknygos, kaip istorijos. Tau nebereikia vaizdo, bet tu žinai visą kontekstą.“

Ši patirtis, pasak jos, buvo ne tik naudinga, bet ir emociškai praturtinanti bei praplečianti suvokimą apie kino patirtį. 

Jei mums sunku perskaityti, tai kaip tada tiems, kurie prasčiau mato? 

Įtrauktis Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje nėra atsitiktinis sprendimas. „Mes nuolat galvojame, kaip įgalinti moteris, jaunimą, vaikus, šeimas, senjorus. O prieš porą metų atsirado ir prieinamumo žmonėms su negalia kryptis – kaip įgalinti žmones, negalinčius pilnavertiškai dalyvauti kino renginiuose“, – sako Gabrielė.

Festivalis pradėjo keisti ne tik programas, bet ir vizualinę komunikaciją: „Atnaujinome logotipą, pasirinkome naudoti aiškesnį tekstą, didesnį spalvų kontrastą, parinkome šriftą, kurį būtų lengva skaityti iš toli.“ Ir, kaip ji pabrėžia, tai pasitarnavo ne tik žmonėms su negalia – visiems tapo aiškiau, lengviau suprasti, kokia renginio data, vieta, kas komunikuojama“.

Gabrielė neslepia, kad kartais kultūros renginių komunikacijos vizualiniai sprendimai būna daugiau orientuoti į konceptualumą, estetiką, pernelyg „meniški“, bet ne funkcionalūs. „Kartais net pasijuokiame – jei mums sunku suprasti, kas čia parašyta ir kur kas vyksta, tai kaip tada žmonėms, kurie prasčiau mato, ar senjorams?“ – retoriškai klausia ji. 

Ši patirtis dar kartą patvirtino, kad prieinamumas nėra tik apie negalią – jis apie aiškumą visiems.

Viskas prasideda nuo organizacijos noro

Pasak Gabrielės, esminis dalykas – ne technologijos, o organizacijos požiūris. „Jeigu siekiame įvairovės, įtraukties ir įgalinimo visai visuomenei, tai prieinamumas turi būti neatsiejama to dalis.“

Ji pastebi, kad prieinamo kino Lietuvoje po truputį daugėja – dėl Lietuvos kino centro, kino kūrėjų, filmų rodytojų ir festivalių organizatorių bei bendruomenių pastangų.

Trumpo metro filmų su garsiniu vaizdavimu seansai Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje 

Didžiausias iššūkis šiuo metu – techniniai sprendimai kino teatruose. „Kol kas mes neturime garsinio vaizdavimo programėlės, kuri tiktų trumpametražių filmų programoms“, – sako Gabrielė. Todėl festivalis ieško alternatyvių sprendimų ir bendradarbiauja su Lietuvos audiosensorine biblioteka: „Įvairiuose miestuose organizuojame uždarus bendruomenių seansus, kur garsinį vaizdavimą leidžiame per kolonėles. Kol kas tai vienintelis mums prieinamas būdas.“

Tai aiškiai parodo, kad prieinamumo įgyvendinimas vis dar reikalauja kūrybiškų sprendimų ir sisteminio palaikymo.

Žmonės su negalia turi būti integrali kultūros dalis

Gabrielė pabrėžia, kad šiandien jau nekalbama tik apie filmų ar lokacijų pritaikymą.

„Mes kalbame daug plačiau – apie žmonių su negalia įtraukimą į festivalio organizavimą, kino gamybą, komunikaciją, programų sudarymą.“

Festivalyje prieš kelis metus atsirado prieinamumo koordinatoriaus pozicija, kuri rūpinasi, kad prieinamumas būtų nuosekliai įgyvendinamas. „Žmonės su negalia turi būti integrali bet kokio kultūrinio reiškinio dalis, nes jie yra visuomenės dalis“, – sako Gabrielė. 

Prasmės jausmas tik stiprėja

Įsitraukimas į prieinamumo temą, pasak Gabrielės, atnešė ne tik iššūkių, bet ir labai stiprų prasmės jausmą. „Mes kuriame festivalį ne tik tiems žmonėms, kurie ir taip turi daug kultūrinių pasirinkimų, bet pasiūlome kiną ir tiems, kurie galbūt niekada neturėjo galimybės pamatyti trumpametražių filmų.“

Tai leidžia komandai didžiuotis savo darbu, o partneriams ir finansuotojams – jausti, kad kuriamas socialiai prasmingas projektas.

Kai žinai, kaip daryti – kino bus tik daugiau

Būtent čia ypatingą reikšmę įgauna filmų pritaikymo regos negalią turintiems žmonėms gairės, parengtos Lietuvos audiosensorinės bibliotekos, konsultuojantis su prieinamumo ekspertais. Gairės suteikia aiškias nuorodas, kaip praktiškai įgyvendinti prieinamumą. „Atsiradus daugiau informacijos ir aiškumo, prieinamo kino tikrai daugės. Tai – faktas“, – įsitikinusi Gabrielė.

Gairės yra laisvai pasiekiamos virtualioje bibliotekoje ELVIS (elvislab.lt), todėl jomis gali naudotis festivaliai, kino teatrai, kūrėjai ir visi, dirbantys su kino sklaida. Kai prieinamumas tampa norma, kinas iš tiesų tampa matomas visiems.

Filmų pritaikymo žmonėms su regos negalia gairės: https://elvislab.lt/leidiniai/18104

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.