Ožiukas už porą skatikų ; Nusišypsok mums, Viešpatie

Dilogijoje „Ožiukas už porą skatikų“ pateikiama plati žydų gyvenimo panorama carinės imperijos sukurtoje sėslumo zonoje tiems, kas gimė po žydišku stogu... Pagrindinį dilogijos veikėją akmentašį Efraimą Dudaką ištiko nelaimė: jo sūnus Hiršas pasikėsino į Vilniaus generalgubernatorių ir buvo nuteistas mirti. Savo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimu senasis tėvas iškeliauja į Vilnių atsisveikinti su sūnumi. Kelionė kupina įvairiausių nutikimų ir sklidina karčių apmąstymų apie pasaulio sandarą, teisingumą, mielaširdingumą, apie neblėstančią neapykantą tarp tautų. Gal Viešpats apsiriko, nenusišypsojo jiems, nes priveisė jų tokią daugybę. Ne veltui vienas veikėjas sušunka: „Jeigu aš būčiau caras, visus žmonės padaryčiau žydais!“ Antroje dilogijos dalyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ veiksmas persikelia į Vilnių. Vyriausiasis Efraimo sūnus Šachna, dirbantis žandarmerijoje vertėju, stengiasi visais būdais padėti broliui, bet veltui... nes neįmanoma Viešpaties sukurtą pasaulį padaryti geresnį ir tobulesnį žudant panašius į save.