Erelio sparnų dvelksmas

Romanų trilogijos antroji knyga.
„Erelio sparnų dvelksmas“ – istorinio romano „Ieškok Maskvos sfinkso“ tęsinys, apimantis laikotarpį nuo 1940 m. birželio vidurio iki 1942 m. kovo pabaigos. „Maskvos sfinkse“ atskleidęs Lietuvos nepriklausomybės praradimo 1940 m. peripetijas, antrajame savo istoriniame romane Alfonsas Eidintas siekia parodyti Lietuvos patriotų (nacionalistų) iliuzijų, siejamų su Vokietija ir prasidėsiančiu SSRS ir Vokietijos karu, žlugimą.
1941 m. pradžioje Vokietijoje, daugiausiai Kazio Škirpos pastangomis, įsteigiamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuris mėgina koordinuoti Birželio sukilimą Lietuvoje, suformuojama Laikinoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus, kuriami savisaugos batalionai... Deja, okupacinė vokiečių valdžia net neketina rimtai bendradarbiauti nei su LAF‘u, nei su Laikinąja viriausybe, nei su įsisteigusia Lietuvių nacionalistu partija (LNP). Savisaugos batalionai klastingai įtraukiami į žydų žudynes, Birželio sukilimo nuopelnai menkinami, Laikinoji vyriausybė paleidžiama, galiausiai uždaroma ir Lietuvių nacionalistų partija... Lietuvoje paprasčiausias okupacinis režimas, pridengtas savivaldos regimybe (generolas Petras Kubiliūnas ir jo tarėjai).

Nauja „Erelio sparnuose“ yra tai, kad pirmą kartą taip nuosekliai ir įtikinamai parodytas lietuvių patriotų (nacionalistų) idėjų, siekių ir darbų tragiškas neatitikimas, vidinė drama: iš tikrųjų kolaboravimas okupacijos sąlygomis reiškia ir tautos, ir savęs, ir nepriklausomybės išdavystę, o įsivėlus i žydų bei tautiečių naikinimą – ir nusikaltimą žmogiškumui. Didžioji, visa persmelkianti romano mintis – bet kuri (ar sovietinė, ar nacistinė) okupacija siekia sugniuždyti tautos valią, iš vidaus išsprogdinti jos dorovines nuostatas, sužlugdyti jos gebėjimą blaiviai mąstyti...