Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva

Monografijoje tyrinėjama, kaip Gediminui valdant Lietuva tapo galinga viduramžių valstybe, bandoma nustatyti pagonių politikos vietą krikščioniškame pasaulyje ir būtinybę juos atversti kaip sąlygą norint aktyviai dalyvauti tarptautinės bendruomenės gyvenime vėlyvaisiais viduramžiais. Ši monografija siekia išryškinti, kaip Lietuva pirmąsyk įgijo tarptautinę reikšmę. Iš savo Vilniaus rūmų Gediminas valdė valstybę, kurią sudarė ne tik etninė Lietuva, bet ir stačiatikių Rusios vakarinės kunigaikštystės – daugiau rusų žemių, negu jų turėjo Maskvos didysis kunigaikštis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valdė pagrindinius prekybos kelius tarp Baltijos jūros ir Dauguvos bei Dnepro upių, tarp Rusios, Lenkijos ir Vokiečių ordino. Jos teritorija aprėpė didžiulius krikščionių gyvenamus plotus, kuriuose buvo pripažįstama Konstantinopolio Bažnyčia; ji tapo trokštama erdve plėstis Romos Bažnyčiai. Tačiau ji apsisprendė likti pagoniška.