Aukščiau nei devintam danguj

Istorija apie penkis žmones, besiskiriančius amžiumi ir išgyvenamomis problemomis, bet vienijamus tarpusavio ryšių ir bendro priešo – jų pačių.

Lu – dvylika, Evai trisdešimt šeši, Elsi sulaukusi keturiasdešimt dviejų, Kasperas – keturiasdešimt šešių, o Jos – septyniasdešimt vienerių. Visi jie – skirtingų kartų atstovai, tačiau juos jungia įvairūs ryšiai - kai kurie susiję šeimyniniais saitais, kitus sieja romantiški jausmai, trečius - draugystė. Kiekvienas iš jų pirmu asmeniu pasakoja savo istoriją. Romano „Aukščiau nei devintam danguj“ veikėjai kalba apie tai, kad laimė kartais apsunkina gyvenimą, apie paslaptis, kurias sunku iškęsti, apie sudėtingą santykį su savo amžiumi – nesvarbu, ar tai jaunystė, ar senatvė.

Kiekvienas iš šių penkių veikėjų pirmiausia galynėjasi pats su savimi. Kartais kliūtys pasirodo didesnės nei aukščiausi kalnai ir tenka pasiduoti. Lu, Evos, Elsi, Kaspero ir Joso gyvenimas – beprotiškai sudėtingas, tačiau tuo pat metu jų pastangos kelia susižavėjimą. Kiekvienas iš jų kalba ne tik apie save, bet ir kitus – bendrus įvykius ir kartu išgyventas patirtis. Skirtingų veikėjų tos pačios istorijos atpasakojamos vis kitaip - jas interpretuojant iš asmeninės perspektyvos, todėl „Aukščiau nei devintam danguj“ pateikia išsamų bendrą vaizdą, kuriame nėra vienos tiesos ir lengvo atsakymo. Kai kur pirmojo asmens pasakojimą keičia dialogas ir tiesioginė kalba, primenanti filmo scenarijų.