Kultūra čia ir dabar

Lietuvoje įvykus revoliucijai, per trisdešimt metų beveik nepasirodė tekstų, kuriuose būtų teoriškai nagrinėjami ir įtvirtinami viešojoje sąmonėje naujosios santvarkos pa­grindai. Neįtikėtina, nors ir akivaizdu, kad žmonės vis dėlto pajėgia gyventi giliausio socialinių, politinių, kultūrinių prasmių lūžio, vakuumo ir didžiulės anemijos sąlygomis. Tačiau taip ir liko neapmąstyta, kas gi mums nutiko ir kas darosi toliau.

Ar apie svarbiausius dalykus apskritai kas nors mąsto? Ar mūsų visuomenėje yra teorinis mąstymas, kur jis, kokie yra jo buvimo sociologiniai ir instituciniai pagrindai? Kur yra mūsų valstybės smegenys ir ar ji apskritai jas turi? O gal šis organizmas veikiau panašus į amebą, instinktyviai reaguoja į dirgiklius – vengia ir traukiasi arba simpatizuoja ir glaudžiasi?

Išmintis nepastovi ir aiškiai neapibrėžiama, ji nusistovi vis susi­darančių įtampų lauke, yra santykinė ir dinamiška. Judant minkštosios, topologinės logikos takais, reikėtų išskirti svarbiausias ašis, kuriose išsidėsto lietuviškosios išminties ir kvailybės konfigūracijos.

Užčiuopus šias ašis, pasirodytų, kad ir mes patys esame įsipynę į jų tink­lą, kuriame nėra vietos meta- ar ekstra- pozicijai, kad tai situacinis, monadinis, egzistencinis hermeneutinis apmąstymas. Šio teksto „Kultūra čia ir dabar“ autorius Arūnas Sverdiolas ir skaitytojas atsidurtų tartum priešais veidrodį: tekstas kvalifikuotų taip pat ir juos, neleisdamas likti nepriklausomais nuo nužymėtų taškų, kurie kartu yra ir į juos žvelgiančios akys.