Susipažinkime – esu Teofilius

Ar tai tikrai paskutinės Teofiliaus Matulionio gyventos vietos – Šeduvos – namelio palėpėje netikėtai rasta autobiografija? Viskas atrodo taip autentiška ir tikra, tarsi jis pats kalbėtų...
Tokia mintis kyla skaitant šią knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“. Nenuslepiami Palaimintojo pašaukimo kelio akligatviai, jo nesėkmės ėmusis bažnyčių rekonstrukcijų ir statybų, nuoskaudos, jog nepavyko organizuoti misijų Rusijoje...

„Iki tol įsivaizdavau, kad kankinystė yra kažkur toli“, – tik tiek išsitaria protagonistas, pirmą sykį tiesiogiai susidūręs su bolševikų elgesiu. Visos gyvenimo kliūtys, kurias patyrė Teofilius, apmąstomos kaip dvasinės pamokos, o viena kita svarbesnė situacija taikliai apibūdinama į jo lūpas įdėtomis Šventojo Rašto mintimis.

Beletrizuotos apysakos forma papasakota arkivysk. Teofiliaus Matulionio pašaukimo ir kankinystės istorija skaitytojui palieka gyvo bendravimo su palaimintuoju įspūdį. Pirmuoju asmeniu perteikta išorinių įvykių ir vidinių išgyvenimų seka plaukia sklandžiai. Tad skaitydamas netrunki pamiršti, jog tai mons. Algirdo Jurevičiaus rašinys, o ne paskutinės Ganytojo gyventos vietos – Šeduvos – namelio palėpėje netikėtai rasta autobiografija. Įtikimumą, arkivyskupo autentiško kalbėjimo efektą stiprina tai, kad greta pagrindinio teksto kaip jo iliustracija, bet ir stilistinė opozicija teikiamos citatos. Jos paimtos iš anuometės spaudos publikacijų, archyvinių dokumentų, mokslininkų darbų ir leidžia pajusti laiko dvasią bei nuolat primena, kad knyga istoriškai pagrįsta. Savo ruožtu, griežta šių ištraukų atranka, nedidelė apimtis, skaidymas į dalis, paaiškinimas drauge su sklandžiu, dinamišku, prie detalių nestabčiojančiu, trumpais sakiniais formuluojamu tarsi žodiniu pasakojimu yra tie privalumai, kurių dėka leidinys įtraukia, perskaitomas vienu ypu.