Lietuviški pasakojimai

Turinys: Ansas ir Gryta ; Šaktarpis ; Motina ir duktė ; Endrikis Kraupaitis ; Seserys.

Artojas aria lauką ir išrausia lobį. Tokį jausmą daugelis patirs skaitydami šią knygą „Lietuviški pasakojimai“.

XIX amžiaus vokiečių rašytojas Ernstas Vichertas girdėtas, tačiau vienintelio „Šaktarpio“, andai 1929 metais išversto Prano Mašioto, tikrai per mažai, kad Įsrutyje gimusį kūrėją imtume laikyti dideliu lietuvių gyvenimo būdo žinovu.

O dabar jau galime! Penki kruopščiai išversti ir suredaguoti pasakojimai skaitomi kaip lietuvių rašytojo kūryba.

Visų pirma dėl to, kad visi veikėjai lietuviai, nuo amžių glūdumos gyvenantys Mažojoje Lietuvoje, kurią vokiečių istorikai, etnografai, kartografai vadina Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva.

Taip į savo herojų gimtinę žiūri ir pats E. Vichertas, nes už valstybės sienos esančią Žemaitiją jis mini kaip Rusijos imperiją.

Per tą sieną siuva kontrabandininkai (šmugelninkai), į katalikiškas bažnyčias atskuba merginos, kurioms liuteroniškasis Dievas nepadeda, iš katalikiškojo tikisi daugiau...

E. Vicherto pasakojimuose užpraėjusio amžiaus lietuvių gyvenimas Prūsijos valstybėje mūsų akimis žiūrint nėra toks jau archajiškas ir sunkiai suprantamas. Greičiau atvirkščiai – viskas gana šiuolaikiška: didelė meilė, meilės trikampiai, kova už turto išsaugojimą, kriminaliniai nusikaltimai. Net suktas teisininkas turi Žemaitaičio pavardę. Nešiuolaikiški tik gamtovaizdžiai, laivai, valtys, namai, drabužiai, kuriuos rašytojas aprašo taip vaizdingai, kad juos tiesiog regi.

Ernstas Vichertas buvo teisėjas, dirbo Klaipėdoje, Priekulėje, Karaliaučiuje, Berlyne. Kasdienis darbas jam padiktavo daug temų ir siužetų. Stulbinamai didelis jo kūrybinis palikimas, kuriame lietuviškoji tematika užima tik nedidelę dalį. Mįslė, kada jis suspėjo tiek parašyti ir dar piešti, tapyti.