Didžiosios ugnys

Jackas Gilbertas (1925–2012), industriniame Pitsberge gimęs poetas, 1962 m. netikėtai išgarsėjo savo pirmuoju rinkiniu „Views of Jeopardy“ – jo nuotraukos puikavosi žurnalų viršeliuose, o knyga buvo vagiama iš bibliotekų. Bet Gilbertas, gavęs prestižinę Guggenheimo stipendiją, išvyko į Europą ir liko ten dviem dešimtims metų, gyveno atokiose Graikijos salose ir Italijos vietovėse. Kita jo knyga „Monolithos“ pasirodė tik po 20 metų.

Gilbertas visados buvo savanoris tremtinys: nebaigė universiteto, trynėsi su Allenu Ginsbergu San Fransiske, bet niekados nerašė kaip bytnikas. Pats save vadinęs rimtuoju romantiku, per 50 metų parašė tik keturias poezijos knygas. Dvi tapo Pulitzerio premijos finalininkėmis (1983 m. „Monolithos“ ir 2013 m. „Collected Poems“). „Man tai ne verslas… Aš nesu poezijos profesionalas, aš jos ūkininkas“, – sakė jis.

Knygą „Didžiosios ugnys“ Gilbertas rašė dešimtmetį, apmąstydamas žmonos Michiko Nogami mirtį. Santūrus ilgesys, sklidinas išminties ir meilės, susilieja su giliu sielvartu, iš kurio plaukia kasdienybės aprašymu paremta nepretenzinga poezija. Joje gausu sodrių vaizdinių, originalių metaforų. Išraiškinga, apgaulingai paprasta kalba kuriamas gaivališkas pasaulis, kupinas šiurkštumo ir nuoširdumo.