Laikas yra arti

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Vlado Braziūno atsiminimų knyga, kurioje autorius per esė poetinį teksto audinį grįžtą į savo vaikystę, gimtąjį Pasvalį ir iš naujo pereina per savo nugyvento gyvenimo puslapius.

Knygoje gausu autentiškų intarpų iš įvairaus laikotarpio (pradedant paauglyste) dienraščių, laiškų.

Apie šią knygą autorius taip yra rašęs:
„Jau maniau: pradėti man per vėlu – galiu ir pro šalį pradėti, bet rašydamas pasijutau, lyg kad rašomas būčiau: debiutanto baimė sutirpo, leidausi patikliai po oniriškos laisvės erdves netikėtas vedžiojamas, žmonės, ypač gal giminės, vietos, ypač gal gimtosios, laikas, ypač slidusis, pagaliau ir kalba, ypač tarmė prigimtoji, – buvo mano vedliai, žengiau jų pėdom it švelniai prilaikomas Vaižganto dvasios, vis pagrumenančios, kad „kaip girtas tvoros“ laikyčiau savęs, o ne žanro grynumo, užtat proza pati ėmė virsti poezija ir atvirkščiai, tada eseistika ir atvirkščiai, sapno sąsagom sukabinama.”