Lieku čia

Romano istorija vyksta Šiaurės Italijoje (arba – Pietų Tirolyje), pasienyje su vokiškai kalbančiomis šalimis ir apima fašistinio valdymo laikus bei pokarį po Antrojo pasaulinio karo.

Musolinio valdomoje Italijoje vyko labai griežta italizacijos nacionalinė politika. Valdžia pervadino gatvių vardus ir kaimelių pavadinimus. Iš vietinių mokyklų buvo išstumiami vokiečių mokytojai, keičiant juos beveik neraštingais italais. Pagrindinė romano „Lieku čia“ herojė Tina nesiruošia elgtis pasyviai. Nors ją ne kartą areštuoja karabinieriai, ji tebemoko vokiškai kalbančius vaikus nelegaliose mokyklose. Marco Balzano pasakojime priešinimasis, dažniausiai – nelabai sėkmingas, tęsiasi nuolat: pasibaigus fašizmo epochai Kurono miestelio gyventojams tenka kovoti prieš ekologines ir socialines permainas, kurias inicijuoja jau Italijos respublikos valdžia, nusprendusi užbaigti prieškarinį projektą ir pastatyti hidroelektrinę. Jei valdžios planas pavyks, Kuronas dings iš žemėlapių – jį užsems dirbtinis ežeras.

Marco Balzano, kalbėdamas apie romaną „Lieku čia“ yra prisipažinęs, kad svarbiausia inspiracija rašymui tapo iš naujai atsiradusio Rezijos ežero kyšanti keturiolikto amžiaus bažnyčios varpinė. Ji iki šiol yra svarbi regiono turistinė atrakcija. Pirmieji planai šioje vietoje statyti elektrinę ir užtvenkti nedidelį ežerą atsirado 1920-ais metais. 1939-ais atsirado naujas, gigantiškas planas sujungti du natūralius ežerus į vieną, 22-jų metrų gylio vandens saugyklą. 1940-ais užtvankos statybą prasidėjo ir beveik nedelsiant sustojo prasidėjus Antram pasauliniam karui. 1947-ais darbai vėl prasidėjo. Miestelio gyventojai statyboms smarkiai, bet nesėkmingai priešinosi ir 1950-ais Kuronas (išskyros jo bažnyčios varpinę) buvo užlietas.