Sakmė apie Gervių tiltą

Iš tolimos praeities atsklindantis istorijos aidas budina sąmonę.

Kas lieka po to, kai tavęs nebėra?
Pėdsakai žemėje, žmonių atmintyje, istorijoje?
Ar viskas išnyksta be ženklo ir tik klajojanti siela byloja apie buvimą?
Ne, teigia knygos autorius. Viskas, kas buvo, niekur nedingsta, egzistuoja Visatoje, atsklinda visokiais pavidalais. Ryšys tarp praeities ir dabarties yra gyvas.

Mažos karaimų tautos - didi ir garbinga istorija, susijusi ir su Lietuva. Per šimtmečius karaimai išsaugojo savo kalbą, raštą, religiją, papročius ir tapo mūsų istorijos ir kultūros dalimi.

Kiek sakmėje tiesos ir kiek nujautimo? Sunku pasverti. Autorius nesistengė atkurti tikrus faktus ir įvykius - tai, jo manymu, istorikų duona.

Rašytojui rūpi žmogaus likimas istorijos vingiuose, jo dvasios didybė, pasiaukojimas ir ryžtas, garbė ir meilė, skirtingų tautų kultūrų ir tikėjimų sankirta ir sąsajos. Praeities įvykius perpindamas su dabartiniais, nevengdamas alegorijos, mistikos ir vizijų, rašytojas, atsiribodamas nuo dogmatinių istorijos tiesų, susitelkia prie dvasinių vertybių, žmogaus jausmų, išgyvenimų ir likimo.