Kambarys

„Autofikcija – nemoralu, bet sąžininga.“

„Esu skulptorius ir daugiausia laiko praleidžiu dirbtuvėje droždamas viską, kas po ranka. Ąžuolo rąstus, liepos kamienus, uosį, pušį, granitą. Kartais apsiimu padaryti butaforiją kinui ar reklamai, bet dažniausiai drožiu antkapius. Kiekvieną kartą padėjęs įrankį imu telefoną ir ieškau moters, su kuria tą vakarą galėčiau susitikti. Tai – mano meninis tyrimas. Tai – mano būdas patirti gyvenimą, šiaip jau palaidotą akmens, medžio ir putplasčio dulkėse.“

Žinomo menininko, skulptoriaus ir rašytojo, Mykolo Saukos (g. 1989) romanas „Kambarys“ – tai autofikcinis pasakojimas apie nesusikalbėjimą tarp lyčių, charakterių, o sykiu – apie jauno žmogaus ir jo kartos vienatvę. Merginų paieškas pažinčių programėlėje ir trumpus pasimatymus trisdešimtmetis skulptorius Mykolas vadina „meniniu tyrimu“. Negailestingas sau, jis atsiduoda negailestingų jam merginų tardymams ir teismui. Komiškos, graudžiai absurdiškos situacijos, į kurias patenka nuo vienatvės bėgantys romano personažai, fiksuojamos pastabaus menininko žvilgsnio.

Romanas – įtaigus ir sąžiningas dabarties laiko, dabarties mieste tvyrančios atmosferos liudijimas.