Siaubingas gerumas

Tu siaubingai geras ir mieliausias iš visų mano pažįstamų, bet turi neįtikėtiną dovaną viską sujaukti.

1966-ųjų spalis. Ką tik pagirtinai baigęs balzamavimo mokslus Viljamas, netrukus pradėsiantis dirbti šeimos įmonėje, atvyksta į ta proga surengtą pirmąjį jo gyvenime iškilmingą vakarą. Jis susižadėjęs, talentingas, perspektyvus, pasitiki savimi ir šeima juo pasikliauja. Tačiau vakarui įsibėgėjus ateina žinia – Velse, Abervano kaimelyje, nuošliauža palaidojo mokyklą ir pasiglemžė daugiau kaip šimto vaikų ir beveik trijų dešimčių suaugusiųjų gyvybes. Viljamas iš karto imasi veikti, pasisiūlo savanoriu ir išvažiuoja į tragedijos priblokštą Abervaną. Jam tenka balzamuoti mažus kūnelius, kad tėvai galėtų savo vaikus atpažinti. Tačiau tai, ką pamato ir patiria nelaimės vietoje, jį palaužia, o atsakymų, kodėl jaukė savo gyvenimą, ir priežasčių, kurios atvedė į šį sielvartaujantį kaimą, jis imasi ieškoti savo praeityje.

Jaudinantis romanas ne tik apie baisios tragedijos poveikį jauno žmogaus dvasiai. Tai jautrus pasakojimas apie viltį, tikėjimą ir atpirkimą. Kai ištinka nepakeliama neganda, visada atsiranda kas nors, kas padeda atsitiesti. O atjauta gali dovanoti netgi tai, ko nesitiki, nes visiškai atsiduodamas artimui pusiausvyrą atgauni ir pats.