Išgydytos mintys

Tikiu, kad kuo žmogaus gyvenimas sudėtingesnis, tuo daugiau šis iš jo gali pasiimti ir perduoti kitiems.

Ši knyga tarsi pokalbis. Terapinis pokalbis tarp dviejų lyg ir nepažįstamų, tačiau kartu žmogiškojo nežinojimo ir kasdieniškų atradimų kelyje esančių žmonių.

Šįkart žurnalistė Dalia Musteikytė gerokai išplečia savo darbo ribas, kiekvienas klausimas jai itin artimas, asmeniškas, jautrus, o jo atsakymas reikšmingas, projektuojantis būsimus sprendimus. Skaitytojas tuose klausimuose gali atrasti savo mintį, pamąstymą, svarstymą, galiausiai ir atsakymą.

„Žurnalistui įprasta kalbinti žmones apie juos pačius, o čia teko atlikti emocinę savireviziją ir daug ką traukti iš savęs – nuoskaudas, patirtis, dvejones. Žinojau, jei nebūsiu atvira, nesulauksiu atvirumo ir iš Beno, pokalbis bus drungnas. „Abipusė terapija čia mums išeina“, – kartą parašė jis, pridėjęs šypsenėlių. Taip darsyk buvau paskatinta klausinėti toliau.“
Dalia Musteikytė

Kitas pokalbio dalyvis – kunigas Benas Lyris atskleidžia visą savo žmogiškąjį tikėjimu paremtą žinojimą, perleisdamas jį per asmeninius patyrimus, išgyvenimus, dabarties jausmus.

„Tikiu, kad skaitydami šią knygą žmonės bus palytėti paties Dievo artumo. Turbūt negalime visi būti labai dieviški, labai šventi, bet visi galime būti žmogiški. Tegul mūsų knygos puslapiai, mano, jūsų knygos puslapiai, mūsų žmogiškumas kiekvieną priartina prie jo paties širdies pasaulio. Linkiu, kad tame širdies pasaulio kampelyje jis sutiktų Dievo veikimą – veikimą to, kuris ateina, apsigyvena, myli, apkabina ir gydo.“
Benas Lyris

„Nėra stebuklingos tabletės žmogaus tikėjimui, laimei, kaip tik pasitikėti Dievu, padaryti jam vietos. Ir Dievas nėra tas, kuris sutvarko žmogaus gyvenimą be jo paties pastangų. Dievas, pasikartosiu, yra gyvenimo bendradarbis, palydintis, einantis, saugantis, apkabinantis, padrąsinantis. Svarbiausia – nusidėjus ir silpnumo akimirką ne nuteisiantis, bet keliantis ir gydantis. Kristus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų visose gyvenimo formose, visuose pavidaluose.“ Nesako: atėjau, kad žmonės egzistuotų, vegetuotų, būtų baudžiami, susargdinami, bet priešingai – kad būtų išgydyti. Kaip dažnai nerandame Dievo ir neturime šios malonės, nes ne visada esame atviri ir ne visada jo ieškome, tikime, kad viską apie jį žinome, kaip ir apie savo mylimuosius, su kuriais dažnai apsiprantame ir nematome buvimo kartu stebuklo.“

„Apkabindami vieni kitus mes apsikeičiame vienas kito pasauliais, parodome, kad iš tiesų esame vieni kitiems svarbūs. Tik tam reikia drąsos... Meilei reikia didžiulės drąsos. Kitaip tariant, ne visada būti suprastam, ne visada gyventi patogiai, ne visada galvoti vien tik apie save. Tačiau mylėti, rodyti dėmesį apsimoka. Atliepimas, kad ir koks jis būtų, pasiekia žmogaus širdį.“