Nepadariusi tautai gėdos

Iš Lietuvoje dabar žinomų kelių tūkstančių žydų gelbėjimų pagal veikimo įvairovę, trukmę sunku surasti prilygstantį buvusios Vilniaus universiteto bibliotekininkės Onos Šimaitės pagalbai. Neva negrąžintų į biblioteką knygų rinkimo tikslais ji gavo leidimą lankytis gete. Tai sudarė galimybę matyti Vilniaus geto gyvenimą iš vidaus, patirti tai, kas ne geto gyventojams buvo nematoma, nežinoma. Šimaitė padėjo slėptis pabėgusiesiems iš geto, parūpindavo geto gyventojams fiktyvius dokumentus, maisto, pinigų, išnešdavo iš geto kultūros vertybes. Tuo ji pelnė pagarbą, dėkingumą.

Po suėmimo 1944-ųjų balandį ir kankinimų, Šimaitė buvo išvežta į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje. Ją išlaisvinus 1944 m. rudenį, į Lietuvą nebegrįžo. Gal ir todėl ne vieną dešimtmetį JAV, Izraelyje, Prancūzijoje žinomumas apie šios kilnios asmenybės veiklą padedant žydams, pagarba jai buvo didesnė nei Lietuvoje. Knygoje „Nepadariusi tautai gėdos. Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ pateikti Šimaitės tekstai apie Vilniaus geto laikotarpį, jo atspindžiai pokariniame gyvenime, aprašomi mažiau Lietuvoje žinomi jos gyvenimo Izraelyje ir Paryžiuje fragmentai.