Neatmenu tavo veido

1989 m. – Maskvos tarptautinio vaikų kino festivalio Gran-prix
1990 m. – Žiuri prizas Tarptautiniame kino festivalyje Costa de Estoril.

Tai kino juosta jaunimo tematika: žvelgiama į suaugusiesiems nelabai suprantamą keturiolikmečių gyvenimą. Pasakojama apie vaikų kardiologinę sanatoriją. Ten prabunda Letos ir Sauliaus tarpusavio jausmai, suaugusiųjų dėka virtę komplikuotais santykiais. Į vieną kamuolį čia susipina nevaikiškas skausmas, vienatvė, neviltis.

Leta ir Saulius susipažino vaikų širdies ligų sanatorijoje, jos pacientams panašioje į laisvės atėmimo įstaigą. Jai – 13 metų, jam – 14. Slogioje ligoninės atmosferoje gimsta pirmoji meilė. Netikėtai ir liūdnai, nes pirmuosius jausmus temdo nepagydoma Letos liga, sudėtingas paauglių pasaulis ir perdėtai rūpestingi suaugusieji. Letos ir Sauliaus tėvai bei pedagogai nutarė jiems pa-dėti ir „apsaugoti“ nuo pavojingo ir abiem tariamai nereikalingo jausmo.

Apleistame dvare ant Nemuno kranto įsikūrė vaikų širdininkų sanatorija. Čia patenka persistengęs sportininkas Saulius, kuriuo, kaip nauju veidu, tuoj visi susidomi, o labiausiai – anemiška Leta, matyt, turinti įgimtą širdies ydą. Tiesa, tas visų dėmesys pasireiškia netradiciškai: šiurkštumu, provokacijomis, netaktiškumais. Tokia jau sanatorijos kasdienybė, kurioje kiekvienas stip-riau ar silpniau išgyvena savąjį nepilnavertiškumą. Šioje erdvėje susiduria ir dvi jaunųjų auklė-jimo sistemos: vyriausiosios gydytojos, paremta akla disciplina, nesibaigiančiais grąsinimais, ir jauno radikalo Antano, keistokais psichologiniais žaidimais su vaikais bandančio įveikti juose bandos jausmą, pabudinti individualybes, vidinį laisvumą. Disciplina sanatorijoje, kad ir kaip stengtųsi informatoriais save apsupusi gydytoja, šlubuoja, naktimis pacientai klaidžioja kas kur, tarp Letos ir Sauliaus užsimezga šis tas rimtesnio – gal meilės daigai, gal ankstyvas erotinis interesas; neaišku, ar naktį prie Nemuno tarp jųdviejų nebuvo ir ko intymesnio. Letą rengia operacijai, o kai jos palatoje kulminacinę filmo naktį suranda už rankos ją telaikantį Saulių, kyla skandalas, mergaitę išveža greitoji. Tą krizę išprovokavo grynai suaugusieji, jų žalingas dėmesys ir tarpusavio konfliktai.

Po kiek laiko Saulius aplanko Letą namuose. Jie persimeta keliais žodžiais, beveik kaip visai ne-pažįstami žmonės. „Užeik kada...“ – abejingai skamba paskutinioji filmo frazė.

Kūrybinė komanda:
Scenarijaus autoriai Leonidas Jacinevičius
Operatorius Jonas Tomaševičius
Kompozitorius Faustas Latėnas
Dailininkai Giedrius Laurušas, Linas Rimkus
Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė
Garso operatorius Romualdas Fedaravičius

Vaidina:
Ina Rosenaitė, Lukas Žilys, Dalia Melėnaitė, Linas Paugis, Eleonora Korzinaitė, Augustas Šavelis, Albinas Keleris, Aldona Janušauskaitė, Vytautas Grigolis, Gabija Jaraminaitė (Ryškuvienė), Audronė Marcinkevičiūtė, Renatas Šajauskas.