Marta fon Macer

Marta žiūrėjo pro vagono langą ir stengėsi negalvoti apie darbą žvalgyboje. MI5, Abveras, SIS... Dabar Lozana, paskui – Berlynas, Maskva, Mėmelis. Pavojinga – nepavojinga, įspūdinga – niekinga. Po galais, pagalvojo, kaip į tai įsivėliau?

1922–1923 m., Europa. Pirmasis pasaulinis karas pasibaigęs, bet politinė įtampa vėl didėja, trapiai taikai Europoje vėl iškilusi grėsmė. Apie ką slapta tariasi Europos galingieji? Kokie įvykiai bręsta? Ar dar galima pristabdyti istorijos tėkmę ir užkirsti kelią gresiančiai katastrofai? Tai tik dalis klausimų, dėl kurių dviejų slaptųjų tarnybų agentė Marta fon Macer atsiduria pavojingų politinių intrigų sūkuryje.

Graži, protinga, ryžtinga, taikliai iš pistoleto šaudanti britų ir vokiečių agentė Marta fon Macer maždaug pusantrų metų su žvalgybinėmis užduotimis keliauja po XX a. pradžios reikšmingų politinių ir diplomatinių Europos įvykių, prasidedančių 1922 m. Rapalo sutartimi ir pasibaigiančių 1923 m. Lozanos konferencija, užkulisius. Viešbučiai, kavinės, traukinių kupė – čia plačiau ir atviriau kalbama nei konferencijų salėse, o neretai ir planuojami tolesni žingsniai. Išsiaiškinti, kokie jie, – žvalgų darbas.

O įvykiai reikšmingi visai dramatiškai Europos istorijai. Vokietija vaduojasi iš Versalio sutarties. Galvas kelia naciai. Į politinę areną braunasi bolševikinė Rusija. Autoriaus vaizduojamoje Europos diplomatijos istorijoje klestėjo slaptoji diplomatija. Ne išimtis – ir politinės žmogžudystės. Šiame intriguojančiame įtaigiame pasakojime išnyra ne vien istorikams žinomos asmenybės, tokios kaip W. Rathenau, G. Čičerinas, V. Vorovskis. Kai kurių jų likimai tragiški. Ryškios personažų charakteristikos, įsimenančios detalės, psichologiškai tikroviški dialogai.

„Žvalgybinės istorijos Lietuvos literatūroje nėra dažnas reiškinys, tad šis gabaus autoriaus romanas sveikintinas ir, kaip užsimenama kūrinio pabaigoje, leidžia tikėtis tęsinio “
Mečys Laurinkus