Epifanijos

Imantas Zieduonis (1933–2013) – latvių XX a. klasikas. Po latvių filologijos studijų Latvijos universitete ir Aukštųjų literatūros kursų M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje dirbo redaktoriumi leidykloje „Liesma“. Žymus Atgimimo veikėjas. Vienas Latvijos instituto steigėjų ir vadovų. Jo „Epifanijos“ atskiromis knygomis išverstos į anglų, švedų, rusų, ukrainiečių, lenkų, rumunų kalbas; pavieniai fragmentai skelbti daugeliu pasaulio kalbų.

„Epifanijos“ – maži impulsai, atsiveriantys metaforiniais nušvitimais, paradokso atsivėrimai, kuriuos suteikia suvokimo džiaugsmas. Literatūrologai filosofinę I. Zieduonio poeziją analizuoja pasiremdami „Epifanijų“ tekstais, kurių kiekviename sakinyje knibžda simboliai, metaforos, retorinės fi gūros, ezgistencinės būsenos. Šiose poetinės prozos miniatiūrose gausu parentezių su atsiveriančiomis variacijomis, tampančiomis minties „laisvės treniruote“. Žaidimas žodžiais ir jų sąskambiais – būdingas I. Zieduonio poetinės prozos stiliaus bruožas.

„Kritikai sako: tai ne esė. Gal šiuos tekstus būtų galima pavadinti kaprizais. Bet sąvoka „kaprizas“ paprastai tapatinama su „aikštimi“. Negaliu pripažinti, kad rašydamas šią knygą būčiau norėjęs paikauti. Taip atsirado „epifanijų“ pavadinimas. Epiphaneia yra graikų kalbos žodis – atspindys, apsireiškimas. Epifanija literatūros istorijoje yra retai minimas žanras. Tai maži impulsai, maži tvykstelėjimai, kurių šviesoje įvairūs gyvenimo momentai sušvinta itin raiškiai. Šie impulsai kartais gali atrodyti prieštaringi, kartais, kaip impulsai, jie tokie ir yra, o visų knygos impulsų slinktis yra nuo užgimimo iki naujo gimimo. Tegul jūsų negąsdina žodis „mirtis“, tegul jūsų negąsdina savigarbos sunkumai – nugali užgimimo ritmai. Šią knygą parašyti įkvėpė šviesi, optimistinė latvių liaudies dainų ritmika ir šių dienų sudėtingi, net kibernetiniai sinchronizacijos ir harmonijos ieškojimai.“