Kilusi iš Mariupolio

Tai ieškojimų ir troškimo atiduoti duoklę praeičiai persmelktas romanas, kupinas praradimo liūdesio ir atradimo džiaugsmo. Rašytoja Natasha Wodin šioje knygoje pasakoja tragišką savo mamos istoriją, glaudžiai susijusią su Ukrainą draskiusiomis negandomis.

„Jei tik žinotumėte, ką aš mačiau“. Natashos Wodin mama dažnai kartodavo šią frazę, tačiau jos tikrąją reikšmę nusinešė į kapus. Kai mama mirė, Natashai buvo vos dešimt metų. Ji buvo per jauna, kad suprastų ar galėtų išsiaiškinti, ką jos mama patyrė per karą.

Po daugelio metų Natasha ėmė ieškoti savo šaknų ir aiškintis, kas jos motinai nutiko karo metais. Ilgai apie savo motiną ji žinojo tik tiek, kad ši buvo kilusi iš rytuose esančio Mariupolio, kurį buvo priversta palikti ir Vokietijoje dirbo priverstinių darbų stovykloje. Turėjo smurtaujantį vyrą. 1945 metais jiems gyvenant perkeltųjų asmenų stovykloje gimė Natasha. Būdama 36-erių Natashos motina nusiskandino ramiame Regnico upelyje Frankonijoje. Natasha tuomet pateko į vaikų namus ir ilgą laiką jautėsi neturinti nei praeities, nei ateities.

Apsiginklavusi šiomis žiniomis N. Wodin skinasi sudėtingą kelią į savo šeimos praeitį. Šių paieškų rezultatas – įtraukianti ir jautri knyga „Kilusi iš Mariupolio“, kurią liaupsina ir kritikai, ir skaitytojai. N. Wodin nori kalbėti už tuos, kurie nebegali papasakoti savo istorijų. Ji žino, kad veržiasi į nepažintą teritoriją, nes priverstinio darbo ir perkeltųjų asmenų stovyklos labai menkai aprašytos net ir literatūroje apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo žiaurumus.

Skaitytojui belieka sekti N. Wodin, kai ji ieško praeities pėdsakų, susipažįsta su Konstantinu, kuris administruoja tinklalapį su informacija apie graikų kilmės ukrainiečius ir atranda tetos, kalintos už antistalinistinę veiklą, dienoraštį. Ji iškapsto gimimo liudijimus, šeimos nuotraukas, randa naujų giminaičių ir sulipdo pamirštas gyvenimo istorijas bei bando pažinti Mariupolį – miestą, kuriame niekada nebuvo ir kuris dabar vėl kenčia dėl besitęsiančio konflikto.

Galiausiai N. Wodin motina praranda savo anonimiškumą – ji tampa pažįstamu ir artimu žmogumi.

Biografinis romanas – ne tik asmeninis N. Wodin pagarbos mamai ženklas, bet ir savotiškas paminklas tūkstančiams Rytų Europos žmonių, kurie buvo priversti palikti savo namus ir dirbti Vokietijoje. Šis romanas užpildo spragą literatūroje ir per asmeninę istoriją atskleidžia istorinių įvykių reikšmę konkretaus žmogaus gyvenimui.