Višta strimelės galva

Sveika, mieloji, čia vėl aš, Vanagaitė. Gal skaitei mano skaisčiąją „Ne bobų vasarą“, gaurais apžėlusią knygą apie vyrus „Jis“, o gal netgi mano juodai juodus „Mūsiškius“?
Štai mudvi ir vėl susitikome. Šita rausva kaip saulėlydis knyga – tai mano gyvenimas. Kaip ant delno. Ant tavo delno. Gyvenimas ir septynios jo pamokos. Tik septynios.
Pasijuok kartu su manimi. Paliūdėk drauge. Įkvėpk vilties, kad gyvenimas tik prasideda ir kad jis yra velniškai gražus.

• Apie linksmas ir liūdnas gyvenimo patirtis.
• Apie pavasarį, atėjusį po rudens.
• Apie viltį, kurią išsaugodavau juodžiausiomis akimirkomis.
• Apie pasirengimą bet kokiame amžiuje priimti saulėtas gyvenimo dovanas.

Giliai giliai turime vidinį balsą, kuris sako, kas esame ir kur turime eiti. Kai renkiesi gyvenimo kelią, pirmiausia turi paklausti savęs, kas tave uždega, kas veža ir ką darai gerai, be pastangų. Kam stenėti? Kai darai tai, kas tavo, nesteni. Kai eini savo keliu, tavo žingsnis lengvas ir grakštus.
Aš nestenu, kai rašau.
Balsas tavo viduje visada žino. Per jį kalba Dievo tau duota prigimtis. Jis yra tu – tikroji.