Kava ir cigaretės

[...] po visų šitų metų supratau, kad klausimas, ar žmogus geras, ar blogas, yra visiškai beprasmis. Žmogus gali būti visoks, jis gali sukurti „Figaro vedybas“, ištapyti Siksto koplyčią ar išrasti peniciliną. Arba jis gali sukelti karą, prievartauti ir žudyti. Ir tai vis tas pats žmogus: spindintis, netekęs vilties, palaužtas žmogus.

„Kava ir cigaretės“ – pati asmeniškiausia ir, ko gero, subtiliausia F. von Schiracho knyga. Vos 48 skyriai, o juose telpa visas gyvenimo kaleidoskopas. Prisimindamas ryškiausius savo gyvenimo epizodus, sutiktus žmones, neeilines bylas ir pažerdamas neįtikėtinų paradoksų, rašytojas kelia klausimą: ką reiškia būti žmogumi? Atvirai pasakoja apie vaikystę ir jaunystę, apie tokius kūrėjus kaip Imrė Kertészas, Larsas Gustafssonas, Michaelis Hanekė, taip pat – apie senelį reichsgauleiterį Baldurą von Schirachą, nuteistą dėl nusikaltimų žmoniškumui. Gilindamasis į nusikaltimo ir kaltės, žmogaus prigimties, orumo klausimus, autorius verčia susimąstyti apie istorijos procesus ir teisingumą, kartais žiaurų, kartais trapų, o kartais tokį priklausomą nuo likimo užgaidų. Jis neteisia ir nepateikia atsakymų – palieka skaitytojui pačiam pasidaryti išvadas.

Yra rašytojų, kuriems reikia romano perteikti idėjai, o F. von Schirachui užtenka vienos istorijos, kartais net vieno puslapio. Jo poetiška, lakoniška ir kartu tiek daug talpinanti proza užburia ir nepaleidžia, ilgam panardindama į apmąstymus, – ne veltui ši knyga lyginama su Stefano Zweigo „Vakarykščiu pasauliu“.