Skrydis per Atlantą

„Nepaisant personažų bei įvykių gausos, paprastai kliudančios suprasti prie istorijos besigretinančius lietuvių filmus, tvirta profesionalaus dramaturgo J. Glinskio ranka (drauge su R. Vabalu) valdingai kondensuoja kūrinį apie dviejų legendinių Lietuvos žmonių siekį ir nelengvus kelius į jo realizavimą. Atliktas gigantiškas istoriografinis darbas. Gera pagrindinių charakterių – impulsyvaus Dariaus ir santūraus Girėno – dramaturginė lygsvara. Perteiktos fašizmo išvakarių laikmečio nuotaikos, jo atmosfera. Nors filmuota be užsieninių ekspedicijų, taupūs apgalvoti štrichai (juodaodis saksofonistas amerikiniame geltoname tramvajuje) leidžia pasijusti įvairiose pasaulio vietose. Malonaus autentiškumo filmui suteikia tai, kad čia skamba anglų, prancūzų, vokiečių kalbos, lietuviški dialektai. Santūri, be rėksmingos patetikos, kuri greičiausiai pasigirstų, šiandien statant panašų filmą, patriotinė kūrinio ištarmė išties jaudina. „Skrydis per Atlantą“ – dalykiškas pasakojimas, nes tai lėmė pati medžiaga, tačiau vienu metu ir filosofinis, verčiantis susimąstyti apie žmogaus paskirtį žemėje, ir savaip poetinis.“ Saulius Macaitis

1927 metai, Kauno karo aviacijos šiokiadieniai. Jaunas lakūnas, kapitonas Steponas Darius, pykstantis dėl atgyvenusios technikos ir mėgstantis rizikuoti, jau yra sumanęs skrydį per Atlanto vandenyną, kad ir kaip fantastiškai anais laikais toks sumanymas skambėtų. Vykdamas į Ameriką, kurioje gyvena jo motina ir seserys, kur jis mano surinksiąs lėšų lėktuvui, Darius apsistoja Paryžiuje. Čia – kone nacionalinė šventė: lakūnas Nanžeseras „Baltąja paukšte“ irgi ryžtasi įveikti vandenyną (tiesa, maršrutas „Niujorkas-Kaunas“ trečdaliu kelio ilgesnis). Laikraščiai praneša apie jo pergalę, bet paskui rašo apsirikę: prancūzų ekipažas dingo be žinios.

Lietuvių lakūno tai neišgąsdina. Pasirodęs Čikagoje, Darius panyra į lietuvių diasporos gyvenimą, uždarbiui dalyvauja įvairiose avialenktynėse. Juo susidomi stambi „Lockheed“ firma, kurios atstovas pašiepia skrydžio idėją, o todėl nesusitaria ir su Dariumi. Viename oro uoste lietuvis susipažįsta su tautiečiu mechaniku Girėnu, iš pavienių detalių montuojančiu savą lėktuvuką. Bet abu svajoja apie geriausią reputaciją tiems laikams turintį „Bellancos“ markės lėktuvą. Žinoma, Dariui tenka įveikinėti naujojo draugo inertiškumą: kilęs iš labai gausios ir vargingos šeimos, Girėnas bijo rizikuoti viskuo. Situacija pablogėja 1929-aisiais, prasidėjus didžiajai ekonominei krizei; dabar jau net idealistas Darius žada viską mesti, gyventi „tyliai, ramiai“, nors tautiečiai emigrantai, anot Tado, jam to nebeatleistų. Tylioje kulminacinėje filmo scenoje į kalnų sanatoriją, kurioje Darius „lopo“ plaučius, atvyksta tylenis Girėnas, gavęs piloto teises ir nužiūrėjęs nebrangią „Bellancą“.

Prasideda Dariaus ir Girėno skrydžiai po lietuvių kolonijas, renkant dar stingančias lėšas, paskraidinant kuklius rėmėjus, dalyvaujant lietuviškose gegužinėse, apglėbtose noro pagarsinti gimtąjį kraštą ir švarių „Lietuva brangi“ dainuojančių balsų. Pagaliau ryškiai oranžinė „Lituanika“ pakyla skristi į Lietuvą. Filmas patvirtina versiją, kad lėktuvą, įveikusį vandenyną, jau Europoje, virš Soldino, numušė ką tik, 1933-aisiais, į valdžią atėjusių Vokietijos fašistų kulkos. Baigiamoji kūrinio dalis – dokumentiniai kadrai ir fotonuotraukos, rodantys narsuolių palaikų sutikimą gedulu padengtame Kaune, dabar sutvarkytas Dariaus ir Girėno žūties bei amžinojo poilsio vietas.

Scenarijaus autoriai Raimondas Vabalas, Juozas Glinskis
Operatorius Jonas Tomaševičius
Kompozitorius Bronius Kutavičius
Dailininkas Algirdas Ničius
Kostiumų dailininkė Irena Vabalienė
Montažo režisierė Mingailė Murmulaitienė

Vaidina: Remigijus Sabulis, Eimuntas Nekrošius, Regimantas Adomaitis, Eugenija Bajorytė, Juozas Budraitis, Povilas Gaidys, Gediminas Girdvainis, Valentinas Masalskis, Jonas Vaitkus