Homo biologicus

Gyvename XXI šimtmetyje, visatoje, kuri atrodo beribė. Mokslas ir technologijos atnešė naują fizinio pasaulio suvokimą. Įspūdingai pažengė mūsų gebėjimas paveikti mus supančią ir mums tolimą aplinką. Tačiau šį neribotų vilčių metą temdo šešėlis. Turime pripažinti, kad silpnoji grandis pasaulyje esame mes patys, žmonės.

Trečiojo tūkstantmečio aušroje padarėme vieną revoliucingiausių atradimų: išsiaiškinome tikruosius biologinius principus, pagal kuriuos veikia mūsų kūnas ir smegenys. Kartu išryškėjo biologijos samprata, kuri nesikerta su mūsų prigimtimi ir leidžia suprasti, kas iš tiesų esame. Dabar biologija leidžia lengvai paaiškinti mūsų nepaliaujamai kintančią prigimtį, kartais nereikšmingais galinčius atrodyti mūsų troškimus, vis akivaizdžiau matomus kraštutinumus. Ji net atskleidžia jau tūkstančius metų į dvi skirtingas puses visuomenę tempiančių judėjimų – konservatyvaus spiritualizmo ir materialistinio progresyvizmo – paslaptis. Bet visgi turime atminti, kad norėdami iš tiesų suprasti, kokie šiandien esame, turime grįžti prie to, kokie buvome priešistoriniais laikais. Juk gyvename valdomi smegenų, kurios nekinta ištisus tūkstantmečius. O tai viską labai smarkiai keičia.

Laisvė – pagrindinis žmonių siekis, bet kam jos reikia? Kodėl nutunka ne visi? Kaip tampama narkomanu? Kaip neuronai užfiksuoja mūsų gyvenimiškas patirtis. Stresas: kaip, kam ir kada? Ar biologinė laisvė mus daro nenaudingus? Esame išskirtiniai, bet ar viršesni už kitus? Kaip biologija suteikia gyvenimui prasmę? – tai tik maža dalis klausimų, kurie keliami šioje knygoje. Ji nėra dar vienas bandymas paneigti žmogaus nematerialumą ir dar kartą pašlovinti mintį, kad biologija – visagalė. Priešingai, ši knyga parodo, kad naujausi biologiniai atradimai leidžia priartinti biologiją prie nematerialios dvasios ir sielą įkūnyti, o ne jos atsisakyti.