Pelėjas ir Melisandra

M. Maeterlincko kūrybinėje biografijoje „Pelėjui ir Melisandai“ tenka išskirtinis vaidmuo, nes šioje pjesėje jis sugebėjo ryškiausiai įkūnyti statiškojo teatro principus. Svarbus vaidmuo pjesėje tenka erdvei bei šviesos ir šešėlio priešpriešai. Pastaroji net įgyja simbolinę reikšmę, kadangi liudija apie įtampą tarp gyvenimo ir mirties, o ją Maeterlinckas sieja su žmogaus lemtimi, nes būtent lemtyje, anot jo, susipina gyvenimas ir mirtis. Virš visos pjesės tvyro mirties ženklas, autorių labiausiai traukia mirties paslaptis. Meilė ir mirtis susipina šioje pjesėje, suteikdamos jai žiedinę kompoziciją, sykiu įprasmindamos ir Maeterlincko pasaulio ramsčius. Tad neatsitiktinai ši pjesė tampa ir visos dramaturgo kūrybos simboliu, liudijančiu jog žmogus tiesiasi šviesos ir gyvenimo link.