Masonai

Projekto „MoBiLait: mokymosi galimybių atvėrimas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, per Lietuvos bibliotekų tinklą“ leidinys.

1018-aisiais Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, pažymi savo šimtmečio jubiliejų. 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba, išrinkta Vilniuje 1917 metais rugsėjo 18-22 dienomis vykusioje Lietuvių konferencijoje, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Tarybą sudarė dvidešimt aktyvių tautinio judėjimo dalyvių, turinčių skirtingas pažiūras, bet jungiamų vieningos nuostatos dėl būtinybės atkurti Lietuvos valstybę.

Tarp dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų net penki, t. y. 25 proc. visų Tarybos narių ilgiau ar trumpiau buvo Lietuvos laisvieji mūrininkai - masonai. Visi penki priklausė prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1914-1918) ir jo metu gyvavusioms trims Vilniaus ložėms. Laisvieji mūrininkai - masonai - buvo šie garbingi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai: Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis. Keturi iš jų priklausė 1920 m. liepą įsteigtai Kauno ložei „Lietuva", buvo jos nariai.

Didžioji dalis Lietuvos laisvųjų mūrininkų - masonų - neatsiejami nuo atkurtos Lietuvos valstybės politinio, mokslo ir kultūros elito, kilusio daugiausia iš Lietuvos valstietijos, nors tarp jų būta nemažai ir Lietuvos bajorų palikuonių. Paminėtinas ir tris kartus Lietuvos Respublikai vadovavęs premjeras Mykolas Sleževičius, kurio vyriausybė apgynė Lietuvos valstybę nuo bolševikų, bermontininkų ir kitų jos priešų, taip pat - tris kartus rinktas Kauno universiteto rektorius prof. Vincas Čepinskis, žymus teisininkas Mykolas Romeris, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.

XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos laisviesiems mūrininkams priklausė ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, žydai, lenkai, ieškoję bendradarbiavimo tiltų tarp tautų ir kitų įmanomų sąsajų, kurios šias tautas jungė, o ne skyrė. Tarp jų būta ir vieno garsiausių XX amžiaus pradžios Vilniaus žydų visuomenės atstovo, humanisto ir mokslininko, garsaus gydytojo Cemacho Šabado, kuriam Vilniaus senamiestyje pastatytas paminklas. Taip pat - Lietuvos bajoro iš Šiaulių palikuonis, vienas iš baltarusių tautinio judėjimo vadovų Antonas Luckevičius ir žymus lenkų advokatas, humanistas, atstovavęs Lietuvai derybose su Rusija ir padovanojęs Vilniaus miestui didžiulę savo biblioteką, Tadeuszas Wroblewskis (Tadas Vrublevskis).

Pagrindinis šaltinis šiam nedidelės apimties leidiniui buvo M. Romerio Dienoraštis, ilgą laiką nepasiekiamas skaitytojams, nes tik praėjus 40 metų po jo mirties leista skelbti. Taip pat labai svarbi presbiterijonų pastoriaus James'o Andersono parengta Laisvųjų mūrininkų konstitucija, masonybės tyrinėtojų Lenkijoje Stanislawo Malachowskio-Lempickio, Ludwiko Hasso, Zbigniewo Solako, Tadeuszo Cegielskio darbai ir Lietuvos istorikų Jano Sawickio, Rimanto Miknio, Žyginto Bučio, Arvydo Pacevičiaus bei kitų tyrinėjimai. Knygai atsirasti padėjo vokiečių ir austrų laisvųjų mūrininkų leidiniai, masonybės žinovo ir ilgamečio Lietuvos draugo Rolfo Appelio iš Hamburgo veikalai, gausi masonijos mokslinė literatūra anglų, vokiečių, rusų kalbomis, konferencijų, skirtų Lietuvos laisvajai mūrininkijai, medžiaga, taip pat asmeniniai archyvai.