Pušis, kuri juokėsi

Tai grupės jaunuolių – autoriaus kartos – gyvenimo po 1990 m. portretas. Ne konjunktūrinio auksinio jaunimėlio, bet to, kuris neturi tvirto socialinio užnugario. Jie trinasi miegamuosiuose rajonuose, priemiesčio kolektyviniuose soduose, centro prieigose: linksminasi, dirba, mylisi, mušasi. Tai to laiko tipažai, bendravimo taisyklės, įpročiai, iki šiol nelabai pasikeitęs Vilniaus žargonas.

Nepriklausomybės pradžia nuvainikuojama kaip didžių galimybių ir pasirinkimų metas: jaunuoliai tiesiog teka pasroviui, likimas jų nesirenka, ir jie taip pat nelabai turi ką rinktis: nebent tarp alaus ir rašalo, tarp parko ir patiltės, tarp hotdogo ar čeburėko...