Laimingi žmonės keliauja dviračiais

Goda, 33 metų vienturtė, išpaikinta pasiturinčių tėvų dukrelė, krizės metu paprašoma išeiti iš darbo. Seno troškimo pagyventi užsienyje ir nuobodaus, šalto ir nelaimingo gyvenimo vejama, Goda susikrauna lagaminus ir išvažiuoja. Ji nusprendžia dvejus metus pagyventi Olandijoje. Per juos ji bandys susipažinti su žmonėmis, kurie visada buvo laisvi, kurių šypsenos plačios, kaip burės. Ji būtinai išmoks naują kalbą, supras jų kultūrą ir... gal net susiras draugą?

Nuotykiai prasideda. Ji neturi kur gyventi, negauna darbo, paskui atleidžiama iš ilgai laukto darbo fabrike. Lūkesčių burbulas subliūkšta, tačiau Goda užsispyrusi laikosi savo: bet kokia kaina išsilaikyti bent jau dvejus metus. Ji pakliūna į tikrą dykumą: plauna tualetus, dirba valgykloje paprasčiausius darbus, gyvena griūvančioje fermoje su dešimčia svetimų vyrų, kambaryje, kurio durys neužsirakina, kuriame veisiasi pelės...

Tačiau pakėlusi galvą nuo juodo darbo, Goda mato, kad ji yra laimingų žmonių šalyje. „Keliai čia lygūs, o kasininkės žiūri į akis“, rašo ji laiške artimiesiems. Ji ima ieškoti pažinčių su vietiniais, susipažįsta su vienu, paskui su kitu vyru. Jie ją palieka, išduoda ir galiausiai, po dviejų metų, Goda grįžta namo. Krizė jau pasitraukusi, daugelis žmonių emigravę ir ją buvusi vadovė pakviečia grįžti į tą patį darbą. Ratas apsisuka, Goda grįžta į tą patį tašką, iš kurio išvažiavo. Tačiau ar tikrai?..