Bikfordo pasaulis

Virvė buvo jo klajonių prasmė, ginklas ir sykiu teisėjo lazda, teisėjo, kuris pajėgė spręsti: neliest šio pasaulio ar, įbrėžus degtuką, paversti jį prisiminimu tų, kurie išgyvens akmenis lydančioje ugnyje. Ugnyje, apvalysiančioje pasaulį nuo nereikalingų žiaurumų ir nesuprantamų reiškinių, sukurtų blankaus žmonijos proto. Ir mažai ką norėjosi palikti neliestą, o tai, ką būtų galėjęs palikti, nebuvo sukurta žmonių, išskyrus gal tą juodą dirižablį, sklendžiantį aukštai danguje. Taip, jis veikiausiai paliktų visus danguje sklandančius dirižablius ir visus laivus, ir karinius, ir krovininius. Ir laivai, ir dirižabliai buvo vienintelis tikras žmonijos pasiekimas, jos pasididžiavimas. Net kai jis tik apie juos mąstydavo, jo širdis atlėgdavo, ir sunku buvo blogai galvoti apie žmoniją, ir pasimiršdavo jo kelyje sutiktas blogis, radęsis šioje žemėje dėl nežinomų Charitonovui priežasčių. Ir štai jis jau pasirengęs eiti toliau, nepadegęs virvelės, nepasmerkęs žemės liepsnai, atleidęs žmonijai dar kartą – ne atleidęs, bet jos pasigailėjęs.